Konstrukcijos ir medžiagos. Kiekvienas architektūros stebuklas turi savo priešistorę. Senovės Egipto architektūros bruožai, susiformavę apie V tūkstantm. pr. Kr., taip ir išliko beveik nepakitę tūkstantmečius. Tokia amžinybe dvelkianti tradicija – būdingiausias egiptiečių architektūros bruožas. Faraono Džoserio antkapis yra pirmoji grubiai tašyto akmens piramidė, susidedanti iš penkių vienas ant kito sukrautų nupjautų piramidžių – maštabų. Išskyrus laidojimo patalpą, kuri būdavo aklinai užmūrijama, vidinių erdvinių tūrių piramidės neturėjo. Tolesnei piramidžių raidai būdingas geometrinių tūrių skaičiaus mažėjimas. Vėliau pastatytą Dašuro piramidę sudaro dvi dalys – ant nupjautos piramidės pagrindo stovi pilna smailiaviršūnė piramidė. Dar vėliau – ketvirtosios dinastijos Gizos ansamblio piramidės – jau taisyklingos prizmės formos, lygių briaunų ir plokštumų statiniai. Sienos sukrautos iš akmens blokų, o perdangos sudarė daugiasluoksnę sistemą iš akmens monolitų ir tuščių ertmių.
Egiptiečių architektūrai būdingas monumentalumas, aiškios geometrinės linijos, kompoziciniai statinių elementai grupuoti išilgai vienos ašies, simetriškai. Sienos, kolonos, perdangos – akmens blokų. Visos šventovės statytos laikantis bendros principinės schemos, skiriasi tik matmenys, statinio dalių santykis bei dekoras.
Šventovės stačiakampio plano, pagrindinis fasadas puoštas dviem nupjautos piramidės formos pilonais, viduje daug kolonų – viena iš Karnako šventovių, simetriškai padalyta į dvi dalis: skerspjūvį ir planą.
Architektūroje naudota statramstinė sistema. Perdangoms naudotos akmens plokštės guldytos ant horizontalių sijų. Sunkių sijų perdangas laikė sienos, pilonai ir kolonos. Egiptiečiai nenaudojo skliautų, nors ši konstrukcija jiems
buvo žinoma Orderinė sistema (laikančiųjų konstrukcijų ir perdangų santykis) sukurta jau ankstyvojoje architektūroje, tačiau vienas svarbiausių jos elementų – kolona – labai paplito tik Naujojoje Karalystėje.
Senovės Egipte susiformavo trys pagrindiniai orderiai, kurie vienas nuo kito skyrėsi trejopa kapitelių puošyba: stilizuotų palmių, lotoso ir papiruso motyvais.
Skiriasi ir kolonų išvaizda: lotoso pavidalo kolonos stiebo (fusto) skersmuo vienodas per visą ilgį, o puoštos papiruso ar palmių motyvais tolydžio siaurėja į viršų. Kolonos visiškai apvalios arba sudarytos iš stiebų pluošto.
Stambiausios buvo Karnako ir Luksoro (Egiptas) šventovės. Pačios didžiausios Karnako šventovės salė yra 102 x 51 m dydžio; kolonos, kurių aukštis net 18 m, suskirsto salę į tris pagrindines navas.
Rūmai buvo statomi iš aukštos kokybės medienos – daugiausia kedrų. Iš medienos buvo daromi visi statramstinės konstrukcijos elementai, ji naudota ir statinio apdailai.
Kai kurie gyvenamieji namai – karkasinio tipo: statyti iš medžio ir plytų (daugiausia džiovintų, o kur reikėjo didesnio atsparumo – degtų plytų, terakotinių plytelių). Valstiečių ir amatininkų namai daugiausia statyti iš plūkto molio.
Puošyba, monumentai. Saviti statybos principai nulėmė senovės Egipto architektūros stilių. Architektūra, vaizduojamoji ir taikomoji dailė buvo formuojami bendru stilistiniu principu, kuriant tiek didžiulius monumentus, tiek nedidelės apimties kūrinius. Jiems būdingos aiškios apibendrintos formos. Stambiausios monumentaliosios skulptūros – faraonai, sfinksai. Kartais jų net po kelias dešimtis statydavo abipus alėjos, vedančios į šventovę. Skulptūra, tapyba, smulkioji plastika daugiausia vaizdavo dievus, faraonus, diduomenę, pergalingus žygius. Darbams būdingos apibendrintos formos, vaizdo sąlygiškumas. Sieninėje tapyboje ir reljefuose žmogaus figūros vaizdavimas kanonizuotas: galva, klubai, rankos – profiliu, o krūtinė, akys – iš priekio; dievai, faraonai, žyniai vaizduojami didesni už karius, vergus ir pan. Spalva taip pat svarbi: vyrų kūnas daugiausia rudos spalvos, moterų – gelsvos.