Klasikinė arabų-musulmonų kultūra

Dominuoja arabai. Kultūros atsiradimas susijęs su arabų kalifato atsiradimu. Kalifatas – didelė imperija. Jos pagrindas – Mahometo sukurta monoteistinė religija – islamas. Išplito nuo Vidpavolgio iki Madagaskaro salose. Nuo Afrikos pakrantės rytų. Mahometas (Muchamedas ibn Abd Alachas) – 570-632m. Islamo kūrėjas, pirmasis arabų teokratinės (teo-dievas, kratos-valdžia) valstybės organizatorius. Musulmonų pranašas, kilęs iš Kuraišitų. Buvo piemuo, pirklys. 40m. Mekoje pradėjo skelbti monoteistinę religiją, kurią jam apreiškė Alachas. Diduomenė priešinosi, todėl Mahometas 622m. birželio 16d. su grupe vienminčių persikėlė į Jasribą (Mediną), suorganizavo musulmonų bendruomenę, suformavo jų etinę ir teisinę religiją. Religiją diegė jėga arba gundymu. Pakėlė vietines gentis džihadui, nugalėjo priešus ir 630m. pergalingai grįžo į Meką, ją paskelbė sostine, religijos centru. Persikėlimas iš Mekos į Mediną – musulmonų eros pradžia. Religijos principai surašyti Korane. Kalifatas pirmą kartą po Makedoniečio sujungė helenistines viduramžių jūrų žemę su indų – Irano žemėmis ir tapo įv. Kultūrų tradicijos sąveikos pagrindu. 9 – 12a. kulminacija. Ši civilizacija ėmė lemti pasaul. kultūros lygmenį tiek materialiai, tiek moksliškai, dvasiškai.

Islamas – trečiasis “Abraomo religijų” tikėjimas.

Islamas kartu su krikščionybe ir judaizmu priklauso Abraomo religijų šeimai. Svarbiausias bruožas – monoteizmas. Dievas – gyvas, valingas, visažinis, visagalis  pasaulio kūrėjas. Unitarizmas musulmonų (viendievybė) lyginant su dviem kitomis pretenduoja į didesnį griežtumą, nuoseklumą. Islamas atmeta: Šv. Trejybę, Dievo įsikūnijimą (Kristų). Mano, kad tai pripažinus, nutoltų nuo tikros viendievystės. Musulmonai pripažįsta:pasaulio sukūrimą per 6d. žmogaus sukūrimą pagal Dievo paveikslą, Ievą ir Adomą, pirmąją nuodėmę, išvarymą iš Rojaus ir kt. Šv. įvykius, susijusius su ST. Nojus, Šv.Marija ir kt. – Šv. dalykai. Nepripažįsta: Kristaus nukryžiavimo, jo kančios buvimo. Korano nuomone, pirmiesiems protėviams Adomui ir Ievai Dievas nuodėmę atleido. Nepripažįsta jos paveldimumo, todėl nereikia aukų. Korane rašoma apie pasaulio pab., paskutinį teismą, rojų, pragarą. Niekada neformavo apokalipsinių jausmų, paskutinio teismo artėjimo. Mahomedo teigimu, tikinčiajam reikia ruoštis kitam gyvenimui taip, lyg turėtum mirti kitą dieną. O gyventi taip, lyg tu amžinas. Koranas aiškina jusline forma pragaro kančias, kartu aiškina ir rojaus džiaugsmus (ko nėra krikščionybėje). Islamas – apreiškimo religija. Pats Dievas apreiškė žmonėms savo esmę, valią, dovanodamas šv. raštą ir pranašus. t. Visi pranašai skelbia tą patį tikėjimą, keistis gali tik įstatymai, reguliuojantys tikinčiųjų teises. Taigi anot jo, visi pranašai buvo musulmonai. Islamas – viendievystė. Pagal Koraną Dievas pirmiausia sukūrė plunksną ir lentą rašymui. Knygose ir rietimuose Dievo mintys padiktuotos, todėl ir turiniu ir žodynu yra priklausoma nuo Dievo. Įkvėptumas. Prie to priklauso “Mahometo pasisakymai”. Koranas – amžinas Dievo žodžių įsikūnijimas (galime tapatinti su asmeniu Jėzumi).

Socialiniai, etniniai klasikinio islamo principai

Moralinės islamo teorijos labai giminingos judaizmo ir krikščionybės etikai. Palyginus su pagonybe, šis tikėjimas padarė didelę pažangą. Islamas pasiūlo lygybę tarp žmonių nepaisant rasės. Mahometas siūlė pakantą, nuolankumą. Iki tol dažnai buvo laidojami gyvi naujagimiai. Islamas leido  musulmonui turėti ne daugiau kaip 4 žmonas, apribojo neribotą poligamiją, pasunkėjo skyrybos. Iniciatyvą nutraukti skyrybas galėjo turėti ir moteris. Ši religija pagerino socialinę ir teisinę moters padėtį. Nebuvo kastratų, haremų. Alkoholinių gėrimų, azartinių lošimų draudimas sustiprino nuosaikumo jausmą. Islamas nepripažįsta celibato. Santuoka – pareiga. Kiekvienas musulmonas pragyvenimui turi užsidirbti pats. Tikima, kad po paskutinio teismo į rojų pirmieji įžengs vargšai. Musulmonas, kuris savo turtus užsidirbo sąžiningai, pelno dangaus malonę. Islamas skatina aktyvų gyvenimą. Musulmonai tiki, kad viskas yra nulemta dievo, kiekviena būtybė turi savo lemtį.

Teokratinis dievo valdžios idealas. Islamo pradininkas Mahometas – teokratinių pažiūrų dėl valdžios. Jis savyje sujungė ir valdovo, ir tikėjimo, ir kario pareigas. Valstybinė valdžia niekada nebuvo sudievinta. Tikraisiais Mahometo pavaduotojais buvo 4 kalifai, kiti – paprasti karaliai. Kalifo simbolis – Bagdado Kalifatas  Įdomūs Kaledų valgiai

Sufizmas

Sufizmas – tai senovinis išminties, romumo mokymas, davęs pradžią daugeliui filosofinio pobūdžio kultų.

Sufijus –  tai žmogus,tikintis galimybe betarpiškai suartėti su Aukščiausiuoju ir pašvenčiantis savo gyvenimą šiam suartėjimui pasiekti. Gyvenimas, pašvęstas kokiam nors tikslui dažniausiai vadinamas Keliu ir sufijai dažnai save vadina Kelio žmonėmis. t.y.kelio,kuris veda link absoliučios tiesos, link Dievo.

Sufizmo platintojai pradžioje buvo dervišai – atsiskyrėliai, klaidžioję po neaprėpiamas platybes. Jie bandė nurodyti žmonėms tiesioginį kelią link dievo, kuriame nedalyvautų jokie tarpininkai t.y. šventikai. Dervišai buvo persekiojami.

Tam tikra islamo pažiūrų sistema. Atsirado 7 a. Iš pradžių asketizmo forma.

8 a. virto dievo pažinimu.

Tikrasis Islamas atmetė sufizmo tendencijas, bet pripažįsta tas, kurios reikalauja laikytis islamiško įstatymo ir t.t. Tikrasis Islamas siekė tik psichologinio susiliejimo su Dievu.

Islamas neturėjo bažnyčios. Jų pagrindinė šventovė Kaaba. Šventoji Islamo knyga – Koranas. Jame nurodytos pagrindinės musulmonų 5 priedermės. Klasikinis Islamas – nepaprastai pakantus.