Kultūros ir gamtos santykis civilizacijos istorijoje

Žmogus, kurdamas kultūrą keičia natūralius santykius tarp savęs ir gamtos. Todėl žmogaus ir gamtos santykiai išlieka daugelio mokslų problema. Kol suformavo žmogų, gamta perėjo daug savo raidos pakopų. Ikiistoriniais laikais žmogus tiesiogiai priklausė nuo gamtos. Stiprėjant sociolizacijai, padedamas intelekto, gamtoje žmogus užėmė išskitinę vietą, žmogus pajuto savo galią, ėmė kištis į gamtos procesus. Gamta buvo ir liko svarbiausias žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo šaltinis. Žmogus – yra gamtos, kultūra- žmogaus produktas. Gamta yra tai, kas esti savaime, natūraliai, paklūsta jos raidos dėsniams. Kultūra kūria žmogaus darbas, sutveriant tai, ko anksčiau nebuvo. Iškeliamos sudėtingos žmogaus ir jį supančio pasaulio, arba, kitais žodžiais tariant, „kultūros” ir „gamtos”, „kultūros” ir „istorijos” santykių problemos, kadangi, kurdama kultūrą, žmonija keičia natūralius gamtos dėsnius, o sukūrusi civilizaciją ji tampa istorijos kūrėja, t. y. istorijos veiksniu.

Rytų civilizacijose žmogus nesupriešinamas gamtai. Čia žmogus, augalai, gyvūnai, akmenys… suvokiami kaip vienodai vertingi ir vienas kitą papildantys. Tai vientisas pasaulėvaizdis, kuriame viskas su viskuo susiję, papildo vienas kitą, tai harmoningas pasaulis- mirko ir makro pasaulio vienybė. Pasaulio istorijoje aktyvios buvo tos šalys, kurios ribojosi su Viduržemio jūra. Gamtinių sąlygų įtaka civilizacijos formavimuisi:

• Bevandenė plokštuma

• Žemumos

• Pakrančių šalys

Gamtinės – klimatinės sąlygos yra vienas pagrindinių veiksnių įtakojančių žmonijos egzistavimą. Žemei būdinga atmosfera bei cheminiai junginiai nulėmė gyvybės atsiradimą. Gamta nulemia gyvenimo būdą, kiekvienas regionas iškelia žmogui savitus klausimus, kuriuos jis, norėdamas išlikti, privalėjo spręsti. Vadinasi, kultūros atsiradimas yra natūralių gamtos ribų ir galimybių išplėtimo aktas, sukūrimas to, iškyla virš natūralios gamtos. Kultūros ir gamtos santykio problema tiesiogiai siejasi su civilizacijos istorijos problema, kadangi tam tikrame pasaulio raidos tarpsnyje virš gamtos iškyla nauja socialinė struktūra – visuomenė. Akivaizdu, kad turtingas kultūros pasaulis sukurtas žmogui tapus išskirtiniam tarp gyvūnijos, jam sugebėjus įveikti savo pirmapradį gamtinį apibrėžtumą. Žmogus užima ypatingą vietą gamtoje, lemia nuolatinį kultūros ir gamtos santykių aktualumą. 3 kultūros ir gamtos santykių lygmenys:

• Praktinis(tiesiogiai siejasi su žmogaus įvaldyta gamta ir ekstensyviu savo kultūrinės nišos plėtimu)

• Dvasinis(siejamas su dvasinės kultūros srities plėtimu)

• Teorinis(apimantis kultūros bei gamtos santykių evoliucijos dėsningumų pažinimą) Daugėjant žmogaus poreikių didėjo ir priklausomybė nuo gamos, pagrindinio gyvybinių poreikių tenkinimo šaltinio. Neolito revoliucija, kurios dėka įsivyravo žemdirbystė, įvyko ne savaime, tai taip pat gamtos nuopelnas. Pirmieji sėslūs gyventojai ėmė rastis prie upių, kurios garantavo geriamo vandens atsargas, teikia gynybines bei susisiekimo paslaugas, bet pirmiausiai, žinoma, dumblas tręšė dirvą, tai pagerindamas derliaus kokybę.

Gamtinės sąlygos įtakojo ir Europos gyventojų raidą : gūdūs miškai ir atšiauresnis klimatas nėra veiksniai palankūs žemdirbystei, iškirsti ar išdeginti miško plotą taikant tik lydiminės žemdirbystės sistemą yra pernelyg beprasmiškas užsiėmimas naudojant primityvius įrankius. Todėl Europa vėluoja verstis žemdirbyste apie 2000 metų. Ir tuo metų Kai Viduržemio jūros baseine jau klesti didžiosios Senovės civilizacijos, naudojamas raštas, vystosi pirmosios valstybės, Europoje žmonės klajoja, verčiasi medžiokle bei rinkimų ir mąsto ne apie raidą o apie išlikimą. Vėliau gamtinės sąlygos nulems ir vienos didžiųjų imperijų -Romos žlugimą bei Europos iškilimą pasauliniame kontekste. IV-V a. Prasidėjus eiliniam klimato atšalimui prasidėjo visuotinė Europoje gyvenančių genčių migracija Viduržemio jūros link.