Kultūra

Konstrukcijos ir medžiagos. Kiekvienas architektūros stebuklas turi savo priešistorę. Senovės Egipto architektūros bruožai, susiformavę apie V tūkstantm. pr. Kr., taip ir išliko beveik nepaki­tę tūkstantmečius. Tokia amžinybe dvelkianti tradicija – būdingiausias egiptiečių architektūros bruožas. Faraono Džoserio antkapis yra pirmoji grubiai tašyto akmens piramidė, susidedanti iš penkių vienas ant kito sukrautų nupjautų piramidžių – maštabų. Išskyrus laidojimo patalpą, kuri būdavo aklinai užmūrijama, vidinių erdvinių tūrių piramidės neturėjo. Tolesnei piramidžių raidai būdingas geometrinių tūrių skaičiaus mažėjimas. Vėliau pastatytą Dašuro pi­ramidę sudaro dvi dalys – ant nupjautos piramidės pagrindo stovi pilna smailiaviršūnė piramidė. Dar vėliau – ketvirtosios dinastijos Gizos ansamblio piramidės – jau taisyklingos prizmės formos, lygių briaunų ir plokštumų statiniai. Sienos sukrautos iš akmens blokų, o perdangos sudarė dau­giasluoksnę sistemą iš akmens monolitų ir tuščių ertmių.

Egiptiečių architektūrai būdingas monumentalumas, aiškios geometrinės linijos, kompozici­niai statinių elementai grupuoti išilgai vienos ašies, simetriškai. Sienos, kolonos, perdangos – akmens blokų. Visos šventovės statytos laikantis bendros principinės schemos, skiriasi tik matmenys, stati­nio dalių santykis bei dekoras.

Šventovės stačiakampio plano, pagrindinis fasadas puoštas dviem nupjautos piramidės for­mos pilonais, viduje daug kolonų – viena iš Karnako šventovių, simetriškai padalyta į dvi dalis: skerspjūvį ir planą.

Architektūroje naudota statramstinė siste­ma. Perdangoms naudotos akmens plokštės gul­dytos ant horizontalių sijų. Sunkių sijų perdan­gas laikė sienos, pilonai ir kolonos. Egiptiečiai nenaudojo skliautų, nors ši konstrukcija jiems

buvo žinoma Orderinė sistema (laikančiųjų konstrukcijų ir perdangų santykis) sukurta jau ankstyvojo­je architektūroje, tačiau vienas svarbiausių jos elementų – kolona – labai paplito tik Naujojoje Karalystėje.

Senovės Egipte susiformavo trys pagrindiniai orderiai, kurie vienas nuo kito skyrėsi trejo­pa kapitelių puošyba: stilizuotų palmių, lotoso ir papiruso motyvais.

Skiriasi ir kolonų išvaizda: lotoso pavidalo kolonos stiebo (fusto) skersmuo vienodas per visą ilgį, o puoštos papiruso ar palmių motyvais tolydžio siaurėja į viršų. Kolonos visiškai apva­lios arba sudarytos iš stiebų pluošto.

Stambiausios buvo Karnako ir Luksoro (Egiptas) šventovės. Pačios didžiausios Karnako šventovės salė yra 102 x 51 m dydžio; kolonos, kurių aukštis net 18 m, suskirsto salę į tris pa­grindines navas.

Rūmai buvo statomi iš aukštos kokybės medienos – daugiausia kedrų. Iš medienos buvo daromi visi statramstinės konstrukcijos elementai, ji naudota ir statinio apdailai.

Kai kurie gyvenamieji namai – karkasinio tipo: statyti iš medžio ir plytų (daugiausia džio­vintų, o kur reikėjo didesnio atsparumo – degtų plytų, terakotinių plytelių). Valstiečių ir amati­ninkų namai daugiausia statyti iš plūkto molio.

Puošyba, monumentai. Saviti statybos principai nulėmė senovės Egipto architektūros sti­lių. Architektūra, vaizduojamoji ir taikomoji dailė buvo formuojami bendru stilistiniu principu, kuriant tiek didžiulius monumentus, tiek nedidelės apimties kūrinius. Jiems būdingos aiškios apibendrintos formos. Stambiausios monumentaliosios skulptūros – faraonai, sfink­sai. Kartais jų net po kelias dešimtis statydavo abipus alėjos, vedančios į šventovę. Skulptūra, tapyba, smulkioji plastika daugiausia vaizdavo dievus, faraonus, diduomenę, pergalingus žygius. Darbams būdingos apibendrintos formos, vaizdo sąlygiškumas. Sieninėje tapyboje ir reljefuose žmogaus figūros vaizdavimas kanonizuotas: galva, klubai, rankos – profiliu, o krūtinė, akys – iš priekio; dievai, faraonai, žyniai vaizduojami didesni už karius, vergus ir pan. Spalva taip pat svarbi: vyrų kūnas daugiausia rudos spalvos, moterų – gelsvos.

Daugelį statybos ir architektūros gigantų nustelbia savo dydžiu senovės Egipto piramidė; kurių didžiausia pavadinta faraono Cheopso vardu ir yra net 146,6 m aukščio. Ji daugiau ne 4000 metų buvo aukščiausias statinys pasaulyje. Piramidės stebino, kėlė pagarbią baimę papras tiems egiptiečiams. Įspūdingos ir egiptiečių šventyklos, primenančios milžiniškų kolonų miške dydžiu prilygstančios penkiaaukščiam namui, didžiuliai sfinksai liūto liemeniu ir faraono galva prie įėjimų į šventoves. Prie tokių statinių žmogus atrodė tarsi nykštukas, kurio beveik nematyti. Kaip tik šito ir buvo siekiama.

Galime padaryti išvadą, kad statinio dydis veikia žmogaus psichiką, nes supančią aplinką jis vertina lygindamas su savimi. Piramidės buvo skirtos ne žmonių gerovei, o vergiškam jų nuolan­kumui ugdyti. Kiekviena jų buvo skirta vieninte­liam valdovui (po jo mirties), ir dydis bei forma simbolizavo ne tik žemiškąją jo galybę, bet ir po­mirtinį dieviškąjį išskirtinumą. Cheopso piramidė kartu su Chefreno ir Mikerino piramidėmis sudaro

Gizos (pagal vietovės pavadinimą, kurioje yra šios piramidės) ansamblį.

Kuo šios piramidės ypatingos? Ne tik tuo, kad buvo skirtos faraonams išaukštinti, o pir­miausia tobula architektūros forma ir statybos technologijomis, atlaikiusiomis laiko, gamtos gaivalų išbandymus.

Piramidės buvo statomos kaip valdovų antkapiai. Jų masyvumas ir tvirtumas turėjo garantuo­ti valdovo palaikų apsaugą ir buvo tik viena, tačiau pati įspūdingiausia faraono laidojimo komplek­so dalių. Ne veltui sakoma: „Viskas bijo laiko, laikas bijo piramidžių”. Gizos ansamblis – seniausiai statytas ir vienintelis iš visų septynių pasaulio stebuklų, išlikęs iki šių dienų.

Vidurinėje Azijoje, Mesopotamijoje (dabartinis Irakas), prieš 2200 m. iki 500 m. pr. Kr. klestėjo viena seniausių aukštos kultūros civilizacijų. Čia buvo statomi gerai įtvirtinti miestai, didelės šventovės ir gyvenamieji namai.

Kitaip nei Egipte, šioje šalyje trūko akmens ir statybai tinka­mos medienos. Todėl vietos architektai buvo priversti išrasti kitus statybos būdus, naudojo kitas statybines medžiagas, iš kurių pagrindinė – molis. Pavyzdžiui, palyginę šios šalies bokštinės šventovės tipą zikuratą  su egiptietiška piramide, pastebėsime, kad zikuratas, kaip ir kai kurios ankstyvosios egiptiečių piramidės, yra laiptuotos formos, tačiau jo vidus aklinai klotas džiovintosiomis plytomis, o išorė padengta degtosiomis. Vidinių patalpų nebuvo, šventovių pla­nai buvo kvadrato arba artimos kvadratui stačiakampės formos.

Pirmosios saulėje džiovintos plytos pa­gamintos apie 4000 m. pr. Kr. Maždaug tuo pat metu Mesopotamijos mieste Urė buvo sumūryta ir pirmoji žinoma plytų arka.

Statyti iš plytų buvo patogu, nes jos ga­mintos vienodų matmenų. Valdovo rūmų sienos, didžiulių gynybinių miesto sienų vartai puošti glazūruotosiomis plytelėmis. Daugumoje pastatų buvo plokščios sijinės perdangos iš palmių kamienų. Taip pat buvo mūrijamos skliautinės perdangos iš plytų. Apie VII a. pr. Kr. skliautais pradėtos dengti ir gyvenamųjų namų erdvės. Mesopotamija sta­tybos mastais nenusileido senovės Egiptui.

Pats didžiausias šalies miestas buvo Ba­bilonas. Jį juosė kelios masyvios gynybinės sienos. Gatvių tinklas buvo stačiakampis, bendras miesto planas – kvadrato formos. Dievo Marduko šventykla, garsusis Babilono bokštas, buvo pastatytas ant aukštos terasos, statinio pagrindas kvadrato formos, vienos kraštinės ilgis siekė 250 m. Tai laiptuotas septynių aukštų zikuratas. Viršutinės šio ir kitų zikuratų aikštelės, bokštai, gynybinės miestų sienos, plokšti namų stogai buvo skirti kariniams tikslams – tai būdingas visos Artimųjų Rytų architektūros bruožas. Sienos, viršuje paprastai dantytos ir skirtos šaulių priedangai, tapo tipišku ne tik babiloniečių, bet ir asirų, kitų tautų, su kuriomis jie nuolat kariaudavo, dekoratyviniu archi­tektūros elementu.

Sargono II rūmai (VIII a. pr. Kr. ) – būdingos Artimiesiems Rytams architektūros pavyz­dys: pastatyti ant stačiakampės plūktos žemės platformos, masyviomis gynybinėmis sienomis ir bokštais su dantyta viršutine dalimi, rūmų viduryje – didelis uždaras kiemas, kurį supo gy­venamosios, reprezentacinės ir ūkinės patalpos. Paprastai rūmuose būdavo keli įvairaus dydžio kiemai, kuriuos juosė pastatai su galerijomis.

Mesopotamija nuo seno garsėjo kanalais, akvedukais, tiltais, tvirtovėmis ir kitais statiniais, iš kurių dėl netvarių medžiagų likę tik griuvėsiai.